žmogėdis

žmogė̃dis, -ė smob. (2) I, NdŽ; Sut, N, M, L, L415, žmogėdỹs, -ė̃ (3^b) KI676, KII54, K, LsB297, Rtr, NdŽ žr. žmogėdra: 1. Kel1881,127, LC1886,34, A1886,23, Vd Žmogėdžiai SD332. Mano vyras žmogė̃dis, pareis ir jus suės (ps.) Dg. Jų visas auginimas ant to išeit, kad savo vaikus žmogėdžiais padarytų Ns1850,2. Jau regėjau savi jų rankose nuožudytą ir prietaisytą ant strovos žmogėdžių I. 2. Atsitrauk, ba kap duosiu, tai smala pasilėsi tu, žmogė̃di! Lp. Ot žmogė̃dis, pasigailėjimo nėr Upt.